Istorinis tyrimas

Dvaro istorinės raidos tyrimas, Vilnius 2022

Autorius: Šarūnas Subatavičius (mgr. Istorija, VU, diplomo nr. 1940190)

Objektas: Gačionių dvaro sodybos fragmentai (Unikalus kodas kultūros vertybių registre 554)

Adresas: Rokiškio rajono sav., Jūžintų sen., Gačionių k. 1

Įvadas

Gačionių buvusio dvaro sodybos fragmentai Rokiškio raj. sav., (Jūžintų sen.) – kultūros paveldo objektas, įrašytas į Kultūros vertybių registrą (Unikalus kodas 554). Dvaro sodybos fragmentus sudaro mediniai, XIX a. statyti dvaro rūmai, pasagos formos ūkinis pastatas, arklidės bei kitų ūkinių pastatų liekanos, užakę tvenkiniai, medžių alėja bei parkas, išsidėstęs 13 hektarų teritorijoje.

Darbo tikslas – atlikti istorinį tyrimą, kuris leistų atskleisti Gačionių dvarvietės įsikūrimo, nuosavybės ribų, sodybos užstatymo bei raidos ypatumus, kadangi anksčiau istoriniai tyrimai nebuvo atlikti. Medžiagos apie Gačionių dvarvietę ieškota Lietuvos Valstybiniame Istorijos Archyve (LVIA), Lietuvos Centriniame Valstybės Archyve (LCVA), Kauno Apskrities Archyve (KAA), remtasi XVIII a. dvaro inventoriais, Abiejų Tautų Respublikos laikų mokesčių surašymais bei 1784 m. dekanatų parapijų aprašymais, Rusijos imperijoje 1816, 1858, 1881 ir 1889 m. darytais surašymais, kilmingumo patvirtinimo dokumentais, nagrinėta senoji kartografinė medžiaga ir kt.

I. GAČIONIŲ DVARO SODYBOS SUSIFORMAVIMAS IR RAIDA IKI XVIII a.

Gačionių dvarvietė yra gerokai senesnė nei dabartinis dvaras ar jo pastatai, greičiausiai susiformavusi XVII a. Dauguma to laikmečio dvarų pastatų buvo mediniai. Istoriniuose dokumentuose Gačionys vardijami skirtingomis formomis (Kгечаны, Gieczany, Gaczany, Goczany, Гучаны). Bene seniausi dokumentai, kuriuose minimi Gačionys, yra 1596 m. Vilkmergės pavieto pilies teismo knygoje.

Pirmoji ir pagrindinė su dvaru susijusi byla – 1596 m. rugsėjo 3 d. Vilkmergės pilies teismo vaznio Stanislovo Rimovičiaus pranešimas apie Jūžintų dvaro dalybas (tarp Andriaus Horvato ir Stanislovo Dzievčopolskio), kuriame minimas S. Dzievčopolskiui atitekęs Gačionių kaimas. Chorvatui liko Jūžintų, Dzieczposkiui Limenbožo (Bajoriškių k.) dvaras. Per pusę pasidalintas ir Jūžintų miestelis (kairė pusė atiteko Chorvatui, važiuojant nuo Užpalių, dešinė pusė Dzieczpolskiui). Taip pat susitarta, kad bažnyčią išlaikys abu dvarininkai.

Antroji byla – 1596 m. birželio 15 d. Vilkmergės pilies teismo vaznio Stanislovo Rimovičiaus pranešimas, kad žiemionys Stanislovas Matvejevičius su žmona Sofija Jonovna Pacevičiūte trečdalį savo tėvonijos – Gačionis metams (nuo Švento Jurgio iki Švento Jurgio) užstatė už 40 lietuviškų kapų grašių, o jei jie neišmokės, tai ši dalis su viskuo, kas joje buvo, turėjo atitekti žiemioniui Kasparui Šimkovičiui Vaidevičiui.

Trečioji byla – 1596 m. birželio 15 d. Vilkmergės pilies teismo vaznio Stanislovo Rimovičiaus pranešimas, kad žiemionys broliai Baltramiejus ir Ambroziejus Janovičiai Jurevičiai savo tėvoniją, Gačionis, visam laikui parduoda su visais pastatais, kaimais, laukais, dykromis, miškais ir krūmynais (viską iš visko nuo mažo iki didelio) už 80 lietuviškų kapų žiemioniui Jonui Stanislavovičiui ir jo žmonai.

Trys bylos, surašytos tais pačiais metais, mininčios tą pačią vietovę su visiškai skirtingais savininkais, gali klaidinti. Visgi, dokumentuose kalbama apie tą patį dvarą, bet skirtingas jo dalis, kurios, kaip atskiros valdos, atsiskyrė dar XVI a. ir po dalybų tarp paveldėtojų, išlaikė tą patį pavadinimą. Šiuo atveju, pagrindinės Gačionių valdos savininku greičiausiai buvo Stanislovas Dzievčopolskis.

1629 m. ATR valdovas Zigmantas Vaza Južintus amžinom nuosavybėn perdavė Gedeonui Duninui-Rajeckiui. Nėra aišku, kokiomis aplinkybėmis Južintai perėjo Rajeckiams, tačiau panašu, kad valda liko toliau padalinta į dvi dalis. Kitą dalį valdė Podleckiai. Gedeonas Duninas-Rajeckis buvo vedęs Heinricho von Tiesenhauzo ir Elžbietos von Effen dukrą Elžbietą Tyzenhauzaitę ir susilaukė 4 dukterų ir 4 sūnų. Jauniausias sūnus turėjo tokį pat vardą kaip ir tėvo – Gedeonas. Sprendžiant iš vėlesnių duomenų, būtent jis paveldėjo Južintų dvarą, nes yra žinoma, kad 1695 m. Južintų dvaro savininkas Gedeonas Rajeckis fundavo naujos medinės bažnyčios statybas, prie kurios tais pačiais metais buvo įkurtas Šv. Augustino atgailos kanauninkų vienuolynas. Fundacijos akte yra pažymėta, kad Gedeonas Duninas-Rajeckis su žmona Elžbieta Zijvic-Komaraite savo valdoje įkurdina Šv. Augustino regulos atgailos kanauninkų vienuolius ir įsipareigoja savo lėšomis pastatyti naują medinę bažnyčią, skirti po sklypą kapinėms, daržui ir klebonijai. Taip pat atrėžia 2 valakus žemės iš savo Dvirėžių užusienio (užusienis – vienkiemis, žemės neįtrauktos į kaimo ribas) ir įkuria Naująjį palivarką su trimis valstiečių šeimomis.

Kitas Gedeono sūnus buvo Rumborgo seniūnas Adomas Rajeckis, vedęs Sofiją (iš Duninų). Remiantis 1740 m. kovo 19 d. įrašu Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo knygoje, žinome, kad jiems iki tol priklausė Gačionių dvaras, tačiau 1740 m. Rajeckiai dvarą už 12 000 auksinų (zlotų) pardavė Vilkmergės pavieto iždininkui Juozapui bei Joanai (iš Boreišų) Kulvinskiams. Keičiantis savininkams buvo sudarytas dvaro inventorius, iš kurio žinome, kad dvaro gyvenamasis pastatas sugriuvęs, o ūkiniai pastatai labai prastos būklės, todėl galima daryti prielaidą, kad Rajeckiai Gačionių dvarą statė XVI a. pabaigoje – XVI a. pradžioje. Nors nėra išlikę dokumentų, tačiau neabejotina, kad dvaras buvo smarkiai nukentėjęs vadinamojo „Tvano” (1655-1660) ir šiaurės karo (1700-1721) laikotarpiais, kuomet švedų kariuomenė siaubė šiaurinę Lietuvos dalį. Tuo metu dvarai degė, o ekonomika stagnavo, kadangi buvo sunaikinta infrastruktūra ir nebeliko dviejų trečdalių valstybės gyventojų. Valstybei kiek atsigauti pavyko tik XVIII a. viduryje. 1740 m. Kulvinskiai nusipirkę sunykusį dvarą netrukus pasistatė naujus rūmus ir atnaujino infrastruktūrą.

1766 m. balandžio 2 d. keičiantis savininkams vėl buvo sudarytas dvaro inventorius. Remiantis juo žinome, kad tuomet Juozapas Kulvinskis dvarą užrašė savo mirusio sūnaus žmonai, Anai Kulvinskienei iš Kostkų (pastaroji dvarą turėjo valdyti iki dukters Teresės Kulvinskaitės pilnametystės). Tam laikmečiui gana išsamus dvaro inventorinis aprašymas leidžia suprasti, kad dvaro sodyba turėjo įprastą dviejų kiemų struktūrą (nuo XVI a. vidurio buvo įprasta praplėsti sodybos pastatų kompleksą ir suformuoti nebe vieną, bet du – dvaro ir kluono kiemus, tuo tarpu labiau pasiturintys formuodavo ir trečiąjį kiemą).

Pagrindiniame kieme buvo dvaro rūmų pastatas su veranda, kuris buvo medinis, rastinės konstrukcijos, dengtas lentelėmis (gontais). Vienoje pastato pusėje buvo didelė salė, aštuoni gyvenamieji kambariai, kitoje virtuvė, priemenė, kampinė kamara ir išvietė. Dvaro rūmuose buvo dvylika durų su geležiniais vyriais, aštuoniolika įstiklintų langų su puošniais mediniais apvadais, dvi puošnios juodos glazūros koklių krosnys, o trečioji – iš plytų, taip pat mūrinis kaminas. Kai kuriuose kambariuose grindys buvo dengtos obliuotomis lentomis, kituose – pluktos moliu bei grįstos plytomis. Po pastatu buvo rūsys skirtas alaus ir kitų alkoholinių gėrimų saugojimui.

Antrajame kieme, vadintame palivarku (zabudowanie folwarkowe gospodarskie) buvo ūkiniai pastatai. Pagrindinis iš jų – didelis neobliuotų rastų, šiaudais dengtas pastatas. Vienoje jo pusėje buvo kambarys su dviem langais, mūrine krosnele, taip pat daržovių saugykla bei patalpa žąsims laikyti. Kitoje pusėje buvo kepykla su kamara ir tiesiais langais. Pastato viduryje buvo sūrinė. Šiame kieme taip pat dvi šiaudais dengtos klėtys, viena vieno aukšto, kita dviejų, bei arklidžių pastatas, kuriame buvo keturios patalpos atskirtos pertvaromis – dvi grįstos akmenimis, skirtos laikyti vežimus ir kinkyti arklius ir dvi be grindų, nekinkytiems arkliams. Ūkinių pastatų komplekse dar buvo medinis, dengtas šiaudais kluonas, su dviem įėjimais, vadintas senuoju terminu gumno. Jame buvo vienos ašies grūdų kūlimo mašina bei trys patalpos grūdams ir šienui laikyti.

Netoli nuo ūkinių pastatų kiemo buvo įžuvintas tvenkinys, o prie jo – apynių sodas. Apyniai naudoti alaus gamybai, o jų svarbą pabrėžia netgi atskirai Pirmajame Lietuvos Statute išskiriamos bausmės už apynių nuniokojimą. Kitoje kiemo pusėje buvo dar vienas įžuvintas tvenkinys. Netoli minėto tvenkinio buvo nesenai įkurtas įvairių vaismedžių sodas. Tame sode dar buvo dvaro ledainė – medinis, šiaudais dengtas, į žemę įgilintas pastatėlis prikrautas ledo, greitai gendantiems produktams saugoti. Be vaismedžių sodo dvare taip pat minimi du didesni ir du mažesni sodai, greičiausiai daržovėms auginti.

Svarbi dvaro ūkio funkcija buvo alkoholinių gėrimų gamyba. Praktiškai nebūta dvarų be bravoro, kadangi kilmingieji žemvaldžiai naudojosi propinacijos teise (lot. propinatio – gėrimas į kieno sveikatą). Tai išskirtinė, paveldima teisė savo valdoje gaminti ir pardavinėti alkoholinius gėrimus, kas anuomet buvo ypač pelninga. Remiantis 1766 m. inventoriumi, Gačionių dvaro bravoras ir salyklo namas buvo už dvaro sodybos, prie Gačionių ežero (1740 inventoriuje minima, kad ir tuomet ežeras vadintas Gačionių, bet senais laikais jis vadintas Lukštų arba Lūkštytės). Bravorai įprastai būdavo įrengiami prie vandens telkinio ar šulinio, iš kur galima buvo pasisemti gėrimų gamybai būtino vandens. Šalia buvo medinis šiaudais dengtas pirties pastatas, o prie jo – patalpa įvairiems alkoholio gamybos indams saugoti.

Pagrindinė bravoro funkcija buvo alaus gamyba – kiekviename bravore buvo vienas ar du variniai (rečiau geležiniai) alaus katilai, sustatytos medinės įvairaus dydžio alaus statinės su kaiščiais, o bravoruose dirbdavo 1-2 tarnai aludariai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gamintas skirtingų rūšių alus naudojant kvietinį ir miežinį, o kartais ir avižinį salyklą. Tuo metu pagal žaliavą alus buvo skirstomas į dvi rūšis: aukštesnė alaus rūšis buvo gaunama iš kvietinio salyklo, o žemesnė – iš javų. XVI a., įprastai tame pačiame bravore buvo raugiamas midus, bravore būdavo katilai skirti šutinti apynius midaus gamybai, o nuo XVI a. vidurio dvaruose pradėta varyti degtinė.

1766 m. inventoriaus sudarymo metu Gačionių dvaro valdai priklausė netoliese buvę Štaronių ir Dvirėžių kaimai bei Dvirėžių užusieniai. Į šiaurę nuo dvaro buvo karčema, kuri anuomet vadinta Swila, o Štaronių kaime bei Dvirėžių užusieniuose – smuklės (lenk. szynk,), kuriose taip pat buvo parduodami dvare pagaminti alkoholiniai gėrimai. Tuo tarpu žemės ūkio produkciją, linus ir grūdus dvaro valstiečiai veždavo parduoti į Rygą – tai buvo viena iš jų prievolių.

Ilgai Kulvinskiai dvaro neišlaikė, jau 1775 m. minima, kad Gačionių palivarkas su 20 valdinių sodybų (matyt tie patys Dvirėžių ir Štaronių kaimai) priklausė Nečiūnų seniūnui, LDK Vyriausiojo Tribunolo teisėjui Joachimui Zaklikai Klikovičiui. Labai tikėtina, kad naujam savininkui dvaras atiteko vedus paveldėtoją Antaniną Kulvinskaitę (kaip kraitis). 1816 m. Ukmergės apskrities dvarininkų revizijoje rašoma, kad Joachimas kartu su sūnumi Juozapu 1795 m. (pirmosios revizijos metu) dar gyveno Gačionyse. Tėvui mirus Juozapas neteko Gačionių dvaro ir persikėlė gyventi į Nečiūnų seniūniją (Kamajų parapija). O tuo tarpu ankstesnio dvarininko Juozapo Kulvinskio jauniausias sūnus Justinas dvare dar gyveno ir 1816 m., kuomet Gačionis jau valdė Rosenų giminė.

II GAČIONIŲ DVARO SODYBOS RAIDA XXI – XX A.

Rosenai – sena iš Livonijos kilusi giminė. Vienas iš seniausių žinomų giminės atstovų, Voldemaras iš Rosenų 1323 m. spalio 2 d. pasirašė taikos sutartį nuo Rygos miesto su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Gediminu. Giminė valdė Roop pilį (dab. Latvija, latv. Lielstraupes pils, vok. Schloss Gross-Roop), Lückholm dvarą (dab. Estija, est. Saare, vok. Lückholm) ir Mehntack pilį (dab. Estija, est. Mäetaguse-Mõis) ir kt. Viena iš giminės atšakų 1592 m. integravosi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir užėmė aukštesnes pareigas tuometinės valstybės struktūrose. 1784 m. Kupiškio dekanato parapijų aprašyme minima, kad Kamajų parapijoje buvęs Gudiškio (lenk. Gadziszki) palivarkas su 13 valdinių sodybų priklausė Livonijos pastalininkiui Rosenui. Tikėtina, kad Ukmergės apskrityje Kruteliškių/Pelyšių dvarus valdęs baronas Vincentas Rosenas, Juozapo sūnus buvo minėto Livonijos pastalininkio giminaitis.

1811 ir 1816 m. Breslaujos apskrities revizijose minima, kad tuomet Gačionių bei Osaniškių (Pelikanų parapija, dab. Baltarusija) dvarai priklausė Kazimierui Rosenui, Juozapo sūnui (1765-1845) ir greičiausiai jau minėto Vincento broliui. Iš 1816 m. dvarininkų revizijos žinome, kad Kazimieras buvo raitosios gvardijos puskarininkis (unter-officer), vedęs Teresę, Felikso Žankovo dukterį. 1794 m. tarnavo Kazanės kirasyrų dalinyje podporučiku, 1797 m. išrinktas Breslaujos teisėju, 1810 m. išrinktas vicemaršalka, o 1811 m. minima, kad jis užsiėmė žemės ūkiu. 1835 m. jo iniciatyva Osaniškėse buvo pastatyta koplyčia. Gačionių dvarą jis įsigijo XIX a. pradžioje, kadangi ir 1816 m., ir 1858 m. revizijoje minima, kad jis yra Gačionių ir Osaniškių savininkas, o dokumente nurodomos ir jo pareigos – buvęs Breslaujos apskrities teismo pakamaris.

XIX a. viduryje Rosenų dvarą prižiūrėjo valdytojas Zakrževskis, dvarui tebepriklausė Dvirėžių ir Štaronių kaimai su 138 vyriškos lyties valstiečiais. Kadangi Kazimieras Rosenas mirė nepalikęs palikuonių, 1858 m. Gačionis su 517 dešimtinių žemės (~564.8 ha.) bei Osaniškes paveldėjo jo brolio Stanislovo sūnus Justinas (1822-1908), kuris kiek vėliau dar įsigijo Ažudvario palivarką (į pietus nuo Gačionių dvaro). Ažudvarį Rosenai išlaikė iki pat 1940 m. okupacijos (prižiūrėjo valdytojas Vasiliauskas), tuo tarpu Osaniškes su maždaug 175 dešimtinių (~191 ha.) XX a. pradžioje Justinas Rosenas perleido savo sūnėnui Jonui Rosenui (1860-1935).

Remiantis sovietmečiu atliktais dendrochronologiniais tyrimais žinome, kad pušys dabartinių dvaro rūmų stogo konstrukcijoms buvo nukirstos 1828 m. Kadangi mediena reikėjo nužievinti ir išdžiovinti, galima daryti prielaidą, kad dabartinis dvaro rūmų pastatas statytas 1829-1830 m., netoliese senųjų rūmų vietos. Taip suformuotas simetriškas, neoklasicistinis reprezentacinio kiemo išplanavimas – priešais rūmus buvo parteris, už jo tvenkinys, į kairę nuo rūmų buvo senasis dvaro pastatas paverstas į oficiną, o į dešinę – oficina, įrengtas sodas, alėjos. Šiuo laikotarpiu baigti statyti ir iki šiandien išlikę akmens mūro ūkiniai pastatai – arklidės bei tvartas. Visgi, populiariuose dvarų žinynuose klaidingai teigiama, kad dabartinius dvaro rūmus suprojektavo ir 1870 m. pastatė inžinierius Jonas Rosenas.

Gačionių dvaro rūmų pastatas stačiakampis, su mezoninu abiejose pusėse. Klasicizmo formų imitacija būdinga pagrindiniam fasadui – balkono kampus laikė šešios mūrinės toskaninės kolonos. Dvi iš jų, kiek ištrauktos į priekį, pabrėžė įėjimą, o balkono tvorelės baliustrada atstojo kolonados parapetą.

Langai fasaduose gan įvairių formų ir dydžių. Viduje pastatą dalino viena išilginė ir dvi skersinės kapitalinės sienos. Patalpos išdėstytos apie centre esančią priemenę, viduje buvo parketinės grindys, kesoninės lubos, marmurinis židinys, Justino Roseno surinkta ~2000 knygų biblioteka (dauguma buvo prancūzų kalba). 1894 m. rūmai buvo rekonstruoti, kadangi prieš tai dalis pastato sudegė. Pasikeitė fasadas, pakeistas portikas, neišliko mansardos (liko tik atviras balkonas).

Savo kaimynams ir geriems bičiuliams Veisenhofams Jonas Rosenas suprojektavo gana panašius medinius Pakriaunių dvaro rūmus (Veisenhofai valdė Jūžintus, Tarnavą ir Pakriaunį, aplankydavo Rosenus Gačionyse).

Paskutiniai dvaro valdytojai prieš antrąjį pasaulinį karą buvo baronas Piotras Rosenas (1865-1945) ir jo žmona Eugenija Brzozowska (1893-1982). Jie augino du sūnus – Antoną (1920-2015) ir Stanislovą Liudviką (1919-1940) bei dukrą Haliną. Iki karo Rosenai dar spėjo nusipirkti namą Vilniuje, Antakalnyje ir ten įsikurti. Po 1922 m. žemės reformos Gačionių dvarui liko 71 ha. žemės ūkio paskirties žemes ir 79 ha. miško (jiems buvo palikta daugiau žemės nei kitiems, kadangi dvaro ūkis buvo produktyvus, šeima augino grūdines kultūras, o sėklinius dobilus eksportavo į Švediją).

1940 m. pirmosios sovietinės okupacijos metu dvaras su 206,28 ha. žemės buvo nacionalizuotas (206,28 ha. matyt įskaitant ir Ažudvario valdą). Arešto ir kalėjimo Lukiškėse bei tremties į Donbasą neišvengė dvarininko sūnus Antonas. Po kiek laiko, per stebuklą iš ten pabėgęs apsigyveno Lenkijoje. Baronas P. Rozenas sulaukęs garbingo amžiaus 1945 m. susirgo ir mirė, palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. Eugenija Rosen išvyko pas sūnų į Lenkiją ir ten gyveno iki 1982m. Karo metu Gačionių dvare buvo įsikūrusi vokiečių karo komendantūra (atstatant dvarą buvo rasti vokiečių karininko palaikai, jie išvežti į Vokietiją perlaidojimui).

II 1. Gačionių dvaro ūkiniai pastatai

Įvairiais laikotarpiais dvaro teritorijoje buvo ne mažiau kaip 10 ūkinės paskirties pastatų, kurių dauguma buvo mediniai, pavyzdžiui kumetynas, kuriame gyveno dvare dirbusios šeimynos, taip pat tvartai, kalvė, bravoras, pirtis ir t.t. Visgi, ir šiandien didelė dvaro sodybos teritorijos dalis yra apaugusi krūmynais ir slepia buvusių pastatų pamatų liekanas. Iki šių dienų išliko tik du akmens mūro pastatai – tvartas ir arklidės, statytos 1829 m. Arklidėse laikyta daug arklių skirtų svarbiausiai dvaro pramogai – medžioklei. Vienas iš Gačionių dvaro medžioklės trofėjų, šerno galva, saugoma Rokiškio krašto muziejuje. Jodinėti susirinkdavo aplinkinių dvarų jaunimas.

II 2. Gačionių dvaro teritorijoje esantys hidrotechniniai įrenginiai

Praeityje stambesnių dvarų sodybos kurdavosi labai individualiai, taikydamosi prie vietovės ypatybių, todėl dvarviečių išplanavimo negalima apibūdinti schematiškais šablonais. Tegalima nurodyti kai kurios bendresnius suplanavimo bruožus. Stambesnėse sodybose būdavo pabrėžiamas reprezentacinis kiemas su privažiavimu prie rūmų. Prie šios zonos būdavo suprojektuotas parkas su tvenkiniais ar kūdromis, netoli rūmų būdavo išdėstyti pagalbiniai aptarnavimo statiniai, kaip tarnų namai, arklidės ir pan. Vandens telkiniai dvaruose buvo įrengiami tiek dėl rekreacinių priežasčių, tiek ir ūkinei veiklai. Gačionių dvaro tvenkiniuose ir kūdrose nuo seno buvo auginamos žuvys. Į šiaurės rytus nuo dabartinių dvaro rūmų, prie stačiakampio formos, ūkinio pastato, buvo dvi kūdros, kurios yra minimos 1766 m. sudarytame dvaro inventoriuje. Kiti vandens telkiniai bei hidrotechniniai įrenginiai buvo iškasti vėliau.

Dabartiniai Gačionių dvaro rūmai buvo pastatyti Kazimiero Roseno (1765-1845), maždaug 1829-1830 metais, suformuojant simetrišką, neoklasicistinį reprezentacinio kiemo išplanavimą. Priešais rūmus buvo parteris, už jo tvenkinys, į kairę nuo rūmų buvo senasis dvaro pastatas paverstas į oficiną, o į dešinę – oficina.

LR pilietybę išsaugojusiam baronui Antanui Rosenui (1920- 2015) buvo sugražintos teisės į Gačionių dvarą ir nuo tada buvusi apleista dvarvietė pradėta atkūrinėti.

III. GAČIONIŲ DVARO SODYBA PO ANTROJO PASAULINIO KARO

Po Antrojo Pasaulinio karo dvaras buvo nacionalizuotas ir dvaro turtai buvo išgrobstyti. Neliko prabangių rūmų baldų, daugiau nei 2000 Justino Roseno sukauptos bibliotekos knygų (dauguma buvo prancūziškos, dalis išgrobstyta dar pirmojo pasaulinio karo metu), Liudviko laikų stiliaus rojalio, puošnių veidrodžių, laikrodžių. Netrukus ūkinius pastatus pradėjo eksploatuoti tarybinis ūkis, o dvaro rūmuose buvo įrengta kolūkio kontora, kultūros namai, parduotuvė, biblioteka, apgyvendinti žmonės. 1975-1979 m. dvaro rūmų pastatas ėmė nykti. Kambariai tapo vištidėmis, kiaulidėmis, o buvusi svetainė su parketo grindimis virto grūdų sandėliu.

Kadangi dvaro pastatai buvo naudojami Minkūnų kolūkio reikmėms, jie prižiūrėti tiek, kiek tai buvo būtina, tačiau prieš 1991 m. dvaro teritorija jau buvo gana apleista. Pirmaisiais nepriklausomybės metais dvaro statinių niekas nebeprižiūrėjo, todėl daug kas sunyko būtent tuo laikotarpiu. 1992 m. Gačionių dvaro sodybos fragmentai įtraukti į Kultūros vertybių registrą, 1999 m. kovo 9 d. LR vyriausybės sprendimu buvo atkurta Rosenų giminės teisė į nuosavybę Rokiškio rajone. Gačionių dvaro rūmus susigražino ir pradėjo restauruoti Lietuvos pilietybe išsaugojęs, Lenkijoje gyvenęs baronas Antanas Rosenas. Vėliau dvarą paveldėjo jo sūnus Piotras. Jo pastangomis restauruoti dvaro rūmai, įrengtas interjeras, sutvarkyta ir rūmų aplinka, parkas.

IŠVADOS

Gačionys yra žinomi nuo XVI a. pabaigos, kuomet 1596 m. dalinantis Jūžintų dvarą (tarp Andriaus Horvato ir Stanislovo Dzievčopolskio), pastarajam atitekusioje dalyje paminimas Gačionių kaimas. Greičiausiai dvarvietė kaimo vietoje, kaip naujai suformuotos valdos centras pradėjo kurtis beveik iškart po dalybų, t.y. XVII a. pirmoje pusėje.
Nuo maždaug XVII a. vidurio iki 1740 m. Gačionys priklausė Rajevskiams, nuo 1740 m. iki maždaug 1770 m. Kulvinskiams, o paskutiniame XVIII a. ketvirtyje – Klikovičiams. XVIII a. Gačionys buvo nedidelis dvaras. 1766 m. duomenimis dvarui priklausė du kaimai, keli užusieniai, ežeras bei karčema.
Pirmajame XIX a. dešimtmetyje dvarą įsigijo Kazimieras Rosenas (1765-1845). Jam mirus dvarą su daugiau nei 500 hektarų žemės paveldėjo jo brolio sūnus Justinas Rosenas.
Rosenų giminė dvarą išlaikė iki pirmosios sovietinės okupacijos 1940 m., o vėliau pasitraukė į Lenkiją. Dvaras buvo nacionalizuotas, pokariu jame veikė kolūkis. 1999 m. dvarininkų palikuonis Antanas Rosenas atgavo teises į Gačionių dvarą, o jo sūnus Piotras restauravo dvaro rūmus ir sutvarkė aplinką.
Pagrindinė dabartinių ir buvusių dvaro rūmų statybinė medžiaga – mediena bei lauko akmenys (pamatai). Remiantis dendrochronologiniais tyrimais žinome, kad rastai dabartiniu dvaro rūmų stogo konstrukcijoms kirsti 1828 m,. taigi rūmai statyti 1829-1830 m. laikotarpiu, netoliese senųjų dvaro rūmų vietos. Dvaro ūkiniai pastatai, pavyzdžiui akmens mūro tvartas bei arklidės, statyti 1829 m. (data iškalta akmenyje). Kiti XVI-XIX a. statybos mediniai ūkinės paskirties pastatai neišliko.
Gačionių dvaro pastatai iki pirmosios sovietinės okupacijos buvo prižiūrimi, dvaro ūkyje dirbo samdiniai iš gretimų kaimų. Okupavus Lietuvą dvaras buvo nacionalizuotas, ūkiniai pastatai naudoti, kolūkio reikmėms. Didžiausi nuostoliai istoriniam dvaro interjerui, parkui ir tvenkiniams buvo padaryti sovietmečiu, kuomet dvare buvo įsikūrusi kolūkio kontora, įkurdinti gyventojai.